Sveiki, esu Aistė Sorakaitė ir patekote į mano įkurtus virtualius namus, kuriuose gyvenu ne viena, o su Mylimiausiom Meduolių Fėjom 🙂
Meduolių namai įsikūrė 2017 metais linkmenų gatvėje esančiose patalpose. 2022 metais išsikraustėme į Avižienius, patalpas, kuriose augau kai buvau maža ir kuriose mano mama buvo įkūrusi kepyklą. Dabar Meduolių fėjų komandą sudaro 6 Fėjos, kurios dirba kepimo, glazūravimo, dekoravimo, pakavimo, organizavimo darbus – Rūta, Emilija, Lina, Kristina, Aistė, Julia ir dar 3 fėjos, kurios rūpinasi reklama, švara ir buhalterija – Asta, Helena, Karolina 🙂
JEIGU NORITE SUŽINOTI DAUGIAU…
Viskas prasidėjo labai seniai, kai manęs dar net nebuvo šioje Žemėje. Dvi mano močiutės kepė duoną ir pyragus. Tuomet kepykloje įsidarbino ir mano mama. Praėjus laikui mama atsidarė savo kepyklą ir kūrė vis naujus receptus, kepė bandeles, įvairiausius pyragus, daug rūšių duonos ir mano mėgstamiausius pirštelius su cinamonu. Kai jau buvau tokia didelė, kad prisistūmusi kėdę pasiekdavau stalą – išmokau pinti pynutes iš tešlos – tai buvo mylimiausias ir pirmas mano darbas kepykloje 🙂 Taip pat, buvau mažiausia ir mylimiausia kolektyvo narė, todėl visuomet gaudavau karšto šokolado ir ką tik iš krosnies ištrauktą nykštukų bandelę…Taip po truputį pamilau verslą, svajojau, kad vieną dieną būsiu direktorė kaip mano mama ir turėsiu daug kolegų, žmonių, kurie padės ir sparčiai augsiu.
Daug metų savaitgaliais padėjau mamai darbuotis, pagrindinė mano misija buvo dalyvavimas mugėse – surasti šventes, užpildyti dokumentus, pasiruošti įrangą, prekes ir apmokinti žmones, kurie dirbs kartu. Mama plėtė asortimentą, keliavome dirbti į Estiją, Lenkiją ir darbo niekad netrūko. Laisvu laiku mama ir aš išmokome glazūruoti meduolius, mus išmokino tokia Lina, labai miela moteris. Nuo tada pradėjau daryti meduolinius Krikštynų rinkinukus, maždaug po 2 per savaitę.
Tačiau baigusi mokyklą nusprendžiau mokytis logistikos ir sakiau, kad visi verslai, kurie susiję su maistu yra labai sunkūs ir tikrai niekada neužsiimsiu šiais reikalais. Mokydamasi vis dar savaitgaliais dirbau su mama mugėse. Sėkmingai baigiau studijas, pasidėjau bakalaurą ant stalo ir užsiregistravau užimtumo tarnyboje – nuoširdžiai galvojau, kad dabar jau eisiu dirbti į logistiką 🙂 Užimtumo tarnyba pasiūlė man mokymus, po kurių galiu pretenduoti į paramą, skirtą pirmai savo įkuriamai darbo vietai (13000 eur). Mokymai vadinosi „Atrask save”, buvo labai juokinga, nes galvojau, kad aš jau žinau viską ir nieko man čia nereikia ieškot.. Pasirodo nežinojau 😀
Kai atėjo diena pildyti dokumentus nusprendžiau, kad ta mano nauja darbo vieta turi būti Meduolių namai ir dabar aš atsidarysiu savo kepyklą (niekada nesakyk niekada). Užpildžiau dokumentus, gavau patvirtinimą paramai ir prasidėjo daugiausia gyvenime pamokų, džiaugsmo ir liūdesio ašarų man suteikianti kelionė.
Nežinojau nieko apie įrangą – kokios reikia, kodėl reikia, kam reikia ir t.t. Su mama pasitarusi susirašiau ką dabar reiks pirkti ir pradėjau ieškoti patalpų kur visą tai galėsiu pastatyti ir pradėti kepti. Kadangi parama skirta tik įrangai – stalams, apšvietimui, nuomai, depozitui ir visam kitam pinigų reikėjo pasiskolinti. Nepabijojau, nes labai tikėjau, kad pasiseks. Radusi patalpas prisimenu pirmą susitikimą su jų savininku – „Iš sausainių jums pavyks tokią didelę nuomą mokėti?” – klausė jis. Patikinau, kad tikrai sumokėsiu, plius pasirašoma sutartis, viskas bus gerai. Patikėjo, labai apsidžiaugiau, tuomet reikėjo įrengti patalpas – nurodyti meistrams kur bus rozetės, kriauklės ir visa kita. Mano galvoje jokio supratimo kur kas turi stovėti, juo labiau kokiame aukštyje turi būti rozetės. Vakarais būdavau patalpose ir su izoliacija ant grindų klijuodavau stačiakampius, kurie imituodavo stalus, krosnį, kriauklę ir kitus dalykus. Vaikščiojau tarp tų juostų ir įsivaizdavau ar taip bus patogu, ar užteks vietos kėdei, ar bus galima praeiti, ar patogu maišyti tešlą ir visą kitą. Kai jau supaišiau ant popieriaus, norėjau viską pamatyti kompiuteryje, tad greit su tėčio pagalba išmokusi SketchUp programos pagrindus nusipaišiau patalpas kompiuteryje. Tada jau buvo nuostabu – galėjau visiems parodyti kur, kokiame aukštyje bus rozetės, kur man reikia krano ir kur bus indaplovė, bei kur noriu įjungti ir išjungti šviesą. Meistrai pradėjo dirbti, o aš pradėjau nerimauti. Ne dėl to, kad kažkas gali būti negerai, o dėl to, kad jau reikia pradėti kepti kalėdoms, jeigu noriu spėti į verslo dovanų traukinį, nes Christmas2business parodoje pažadėjome visiems iškepti meduoliukų, nors dar net neturėjome įrengtų patalpų. Meistrai spėjo viską sutvarkyti iki tol, kol pradėjo keliauti įranga, daug spintelių ir kitų dalykų įsigijome IKEA, tad su draugų pagalba pasistatėme virtuvę. Pagrindiniam darbo stalui, ant kurio vyko glazūravimo ir dekoravimo darbai pinigų neužteko, tad jis buvo iš faneros (tėtis iš darbo parūpino), aptrauktas cerata ir labai nestabiliom kojom. Tai buvo pirmos mano suktos kojos, tad nežinojau, kad dideliam stalui reikia rėmo, galvojau užtenka tik 4 kojų ir jis turi puikiai stovėti!
Ir štai, iškepta pirma partija pirmam užsakymui jau nuglazūruota, nudekoruota ir supakuota – išrašyta sąskaita MN 001 – 102 rinkiniai po 6 meduolius – pristatyta į Vilniuje esančią įmonę laiku! 2017 metais 41 įmonė patikėjo Meduolių namais ir užsisakė Kalėdines dovanas savo klientams. Buvau labai laiminga 🙂
Atėjo 2018 metai viskas nutilo – Kalėdų nėra, užsakymų taip pat, o Krikštynoms meduolių dar niekam nereikia. Keli pavieniai užsakymai iš Facebook, kelios įmonės, kurios gavo per Kalėdas meduolius ir viskas. O gi turėjo taip sektis, ką niekas nežino, kad Meduolių namai kepa tokius skanius, traškius ir gražius meduolius, kuriuos galima dovanoti visom progom?! Nežino…
Šiaip ne taip išgyvenom iki kitų Kalėdų, kelios parodos ir vėl turime daug darbo. Šį kart noriu pasiruošti kitiems metams taip stipriai, kad neriektų pergyventi apie išgyvenimą. Nemiegu, o tik dirbu.. Kartais 14 valandų, kartais 20 valandų. kažkada užmigau dekoruodama… Bet, taip padirbome, kad 2019 metais jau galėjome lengviau atsikvėpti ir įsidarbinti daugiau žmonių. Nuo tada miegojau daugiau, gaila, kad neilgai.
Prasidėjo 2020 metai ir ištiko pandemija. Visuotinė panika, ką daryti, kaip nieko neliesti, kaip dirbti ir nebijoti – daug klausimų. Tačiau asmeniniame gyvenime sutikau savo meilę ir įsikrausčiau į naujus namus, kuriuose buvo tik čiužinys ir dujinė viryklė. Nei vieno kito baldo, o apšvietimas – stalinės lempos sujungtos prailgintuvais. Matyt todėl, kad aplink viskas žaliavo, širdyje skraidė drugeliai ir pasaulis atrodė nuostabus, nepaisant baisaus nematomo viruso – ėmiausi veikti. Su kolege nusprendėme, kad kaip tik dabar yra tas laikas, kai mums reikia atsidaryti elektroninę parduotuvę, nes kitaip pardavimų nesulauksime visai. Kaip tarėm – taip padarėm. Radom agentūrą, kuri kurs reklamas, o mes kūrėm rinkinukus Velykoms, Mamos, Tėčio dienoms ir Kalėdoms. Viską dėjome į parduotuvę ir mūsų nuostabai įvyko iki tol nematyti pardavimai. Nežinojome, kad reikia uždėti prekėms likučius, tad su kiekviena švente labai daug išmokome. Kaip valdyti parduotuvę, kaip pakuoti siuntas, kad jos nelūžtų, kaip kepti ir glazūruoti daugiau ir greičiau, kaip palaikyti gerą atmosferą darbe, kad kolektyvas būtų laimingas ir visi į darbą eitų su šypsena. Ir viskas mums pavyko! Pirmos Kalėdos tokios ramios, su laisvais savaitgaliais, praėjusios metų šventės nuostabios, klientai laimingi ir patenkinti. Žinoma buvo juokingas nutikimas, kai nemokėjome elgtis su el. parduotuve ir netyčia pametėme šūsnį užsakymų, kuriuos turėjome išsiųsti Mamos dienai. Pamačius, kad liko daug meduolių ir išsiaiškinus kur čia šuo pakastas – atsiraitojau rankoves ir pasiryžau visus klientus aplankyti pati. Man padėjo širdies draugas – sudėliojo maršrutą ir mes per 2 dienas įveikėm virš 2000 km kelią per visą Lietuvą perimetru tam, kad visos Mamos gautų savo rinkinukus iki Mamos dienos. Matydama klientų šypsenas nuovargio nejaučiau nei kiek, buvo labai labai gera.
2021 metai – dar padidėjęs kolektyvas, jau veikianti el.parduotuvė ir išmoktos tūkstantis ir viena pamokos. Galime judėti toliau ir leisti sau daugiau. Padidinome reklamos biudžetus, dėliojome komunikacijos strategijas (viskas iš savo patirties ir nuojautos), kūrėme produktus ir vizualus. Kūrėme katalogus verslo klientams ir nuolaidas fiziniams klientams. Apyvartą išaugo dvigubai. Vasarą ramiai galėjau užsiimti vandenlenčių sportu, vaikščioti, kurti ir mėgautis gyvenimu. Jau atrodė, kad dabar atėjo tas laikas, kai būsiu direktorė ir tik kursiu naujienas, ir džiaugsiuos komandos darbu.
2022 metai – karas. Prisimenu sėdim su kolege prieš Velykas ir sakom, nu kam dabar reikia tų meduolinių kiškių ir morkų, kai žinai, kad aplink miršta žmonės… Visas mūsų dėmesys nukrypo pagalbai. Vežėm atvykusioms šeimoms daiktus, pirkom maistą. Kolegės gamino tortus, dovanojom meduolius ir stengėmės daryti tai, ką galim, kad tik kažkiek pradžiugintume kitus. Taip po truputį atradome jėgų vėl kurti ir pasiūlyti klientams naujų meduolinių rinkinukų. Metai prabėgo greit, keli pasikeitimai Fėjų kolektyve, papildėm gretas ir pilnom jėgom baigėm metus.
2023 metai – didelių norų metai. Įsigyta licenzija gaminti Kakės Makės personažų meduolius. Pradėjome Forum Cinemas kino teatrams gaminti cukraus vatą. Reikėjo labai labai labai daug investicijų, bet komandos nariai tikino, kad viskas bus gerai ir, kad tikrai mums ir šį kart pavyks. Viduje maniau, kad gali būti visko, bet patikėjau. Atsipalaidavusi leidau komandai dirbti ir kuo mažiau kištis į rutiną ir kitus dalykus, kol vieną dieną prireikė skolintis pinigų apyvartinėms lėšoms, nors 2022 metai buvo pelningi… Atsisėdau, padariau skaičiavimus, atlikau nemalonius sprendimus, bet pasakiau sau, iki Kalėdų išgyvensim visos, o paskui gal jau man ir laikas perduoti šį „kūdikį” į kieno nors kito rankas, juk man nepavyksta taip įsukti verslo, kad jis gyvuotų pats.
2024 metai – žiūriu kas pavyko. Skolos atiduotos, nuostolingos sutartys nutrauktos, kolektyvas nuostabus, Kalėdinis sezonas išgyventas taip sklandžiai, kaip dar niekada nebuvo, ramybė darbe, kurios taip norėjau, jokios įtampos ir streso, sąskaitoje pinigų užteks iki kitų Kalėdų. Suvokimas, kad niekam Meduolių namų neparduosiu ir neatiduosiu tikrai… Dar ne šiemet 🙂
Šiandien turėjau pokalbį dėl el.parduotuvės – kiek daug dalykų yra blogai, kiek mažai dalykų yra gerai. Net šios skilties nebuvo, seniai ją rašiau, bet vis buvo gėda paviešinti, nes gi vis nepakankamai gerai. O iš tiesų tai džiaugiuosi, kad parduotuvė yra, tai jau didelis pasiekimas. Kad turiu komandą, kuri sutaria, viena kitai padeda ir rūpinasi ne tik darbe, bet ir po darbo – dalinasi vaikų rūbais ir nuotraukomis iš švenčių, sodų. Džiaugiuosi, kad turiu draugus, kurie primena kiek jau padariau ir kai palūžtu sako, kad tik palaukčiau – pagerės, o kai gerai – džiaugiasi kartu. Džiaugiuosi tėvais, kurie palaiko, padeda ir padrąsina. Širdies draugu, kuris išklauso visus zyzimus ir važiuoja prisukt lentyną prie sienos kai man to reikia, ar nuveža klientui nespėtą laiku kurjeriui atiduoti užsakymą.
Ačiū visiems klientams, džiaugiuosi, kad Jums patinka mūsų kūryba, kad pasitikite mumis ir palaikote.
—
Aistė
